Lietuva – alaus ir aludarių kraštas. Tačiau tokio reiškinio kaip alaus kultūra praktiškai nebuvo. Vynas mūsų šalyje atsirado vėliau, bet gan sparčiai kuriasi vartojimo įpročiai, vynas degustuojamas ir derinamas su maistu. Vynas ragaujamas, o alus geriamas – tokia bendra nuomonė. Prie vyno dera subtilus maistas, o prie alaus – praktiškai bet kas arba traškučiai, žirniai ir česnakinė duona.
Neslėpdama savo aistros vynui labai apsidžiaugiau kompanijos Švyturio idėja skleisti ir propaguoti gražų alaus vartojimą, kurti alaus ir maisto derinimo kultūrą.
Kai Švyturio kompanijos marketingo vadovė ponia Ieva Čepononė pasiūlė perskaityti amerikiečių knygą „She said wine, he said beer“ mes iš karto „pagavome“ ir pradėjome regzti planus.
Idėja vakarienės metu priešpastatyti ragautojų verdiktui vyną ir alų atrodė labai intriguojanti. Bet kuo labiau artėjo degustacinis vakaras, tuo neramiau darėsi abiejose „stovyklų pusėse“. Labiausiai nerimavome mudu: aš, vyno somelje Indra Ramanauskienė ir alaus someljė Donatas Dabrovolskas. Atsakingai ruošėmės ir atskirai ir kartu. Buvo daug istorijų, kalbų, diskusijų, ginčų, balsavimų ir, žinoma, daug ragaujama. Itin originali degustacinė vakarienė pavadinimu „Ji sako „Vyno“, jis – „Alaus“ – vyno ir alaus kultūrų draugystės vakaras, skonių ir aromatų spektaklis, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka KETURIOS vyno bei alaus rūšys ir išskirtiniai patiekalai.
